Pagaliau, po ne vienerių metų svajojimo, šį savaitgalį įvyko ko gero pirmasis Lietuvoje nėrinių pynimo seminaras (na, bent jau po Nepriklausomybės atgavimo, gal tarpukariu koks ir buvo). Trys "beprotės", vadovaujamos ketvirtosios, pusantros dienos kantriai plušo prie savųjų nėrinių, atsikeldamos tik kai skrandžiai labai agresyviai imdavo reikalauti dėmesio. Aš žinojau, kad tai yra lėtas darbas. Aš žinojau, kad tai yra labai lėtas darbas. Bet kad TOKS lėtas... Žinoma, formuojantis įgūdžiams, greitis didės. Bet tai tikrai nėra tas rankdarbis, kurį pasiimčiau, turėdama tik kokias 15 minučių. Kito rankdarbio 15 minučių pinant nėrinius atitiktų mažiausiai valandą, o gal ir daugiau. Bet kaip jis užkrečia... Šiuo metu galvoje sukasi vienintelė mintis: šiandien vakare negalėsiu pradėti naujo darbo... Tiktai spalį (gal rugsėjo pabaigoje).
At last, after few years of dreaming, maybe the first Lithuanian bobbin lace making seminar became truth. Maybe the first one after 1990, it is possible, that something was between the WW I and WW II. One teacher, three student and one weekend full of hard and very slow, VERY slow work. I hope, that one day my speed will grow, but now I am very slow. But I liked the process very much and now I want to start something new. But I'll have more time only at the beginning of October. And that is really sad.
Na, bet reikia juk ir vaizdų. Tai štai, po pusantros dienos darbo į namus parsivežiau taip atrodantį "ežiuko košmarą" (nors adatėlių kiekis čia jau buvo sumažintas, kai kuriuose darbuose jų būna daug, labai daug daugiau). Ir tai yra maždaug 20 cm pusantros dienos darbas. Užbaigti nespėjau, nes reikėjo važiuoti namo, tad seminarą teko baigti.
After one full day, and more than half day of another my work wasn't finished. And it is only about 20 cm. But I had to go home. So here is the result at that moment.
![]()
O grįžus į Vilnių, dar reikėjo važiuoti į miestą, tad tik apie kokią 22 val. pagaliau prisėdau ir neatsikėliau, kol nėrinių pagalvėlė neatrodė štai taip:
Of course, I had to finish my work, so I sat at 22.00 and was working until my pillow looked like in this photo:
![]()
Tai reiškė, kad darbas ne tik baigtas, ne tik visi siūlų galai užrišti ir nukarpyti, bet ir visos adatėlės saugiai guli dėžutėje, o mano darbas atrodo štai taip:
That means, that the work is successfully done:
![]()
Tiesa, buvo smagu stebėti, kaip darbo nuėmimas atrodo žmogui, nemačiusiam viso proceso ir neįsivaizduojančiam, kaip turi atrodyti rezultatas (mano broliui): o kaip tu popierių išimsi? O kaip tu tada darbą sutvirtinsi? O jis tikrai išlaikys formą? Ir jis neiširs? (į šį klausimą jau ir aš pati labai norėjau atsakyti teigiamai tikėdamasi, kad klaidų nepalikau - neiširo).
It was very interesting to look, how the others, who do not know, what bobbin lace is, react to the process (it was my brother): How you will take the paper out? How you'll secure it? Will it keep form? (it was the most difficult question; I was hoping, that I haven't left mistakes and everything will be OK)
O aš jau svajoju apie naują nėrinį. Tik reikės dar šeivelių pasidaryti. Ir pagalvėlę didesnę. O gal priprašysiu, kad brolis stovą padarytų (čia jis pats, pamatęs, kaip viskas vyksta, pasakė, kad stovo reikia; aš čia ne prie ko...)
Now I am dreaming about new work. But I need more bobbins. And maybe new, bigger pillow. And maybe I'll ask my brother to make a stand for my pillow (he was the one, who told, that I need one, so...)
![]()
P. S. Mano mamos įspūdžiai iš seminaro, kadangi buvom susirinkusios mūsų sodyboje: kartais iš antro aukšto pasigirsdavo kalbų. Tikriausiai ką nors aiškindavotės. Bet paprastai ten būdavo mirtina tyla. net kildavo noras patikrinti, ar jūs vis dar ten. Ar dar gyvos. Gyvos mes, gyvos, prižadėjusios ir kitais metais susirinkti bei besitikinčios, kad pavyks ne tik paskleisti virusą, bet gal ir epidemiją sukelti. Įdomu, tai realu?
P. S. My mother's thoughts about our work (we were working in our country house): sometimes I've heard some talks from the first floor. But mostly you were so silent. Sometimes I wanted to go to see, if you are still alive. Yes, we are still alive. And planning to meet next year. If we'll be lucky, maybe we'll float a bobbin lace virus around. Is it possible here?
At last, after few years of dreaming, maybe the first Lithuanian bobbin lace making seminar became truth. Maybe the first one after 1990, it is possible, that something was between the WW I and WW II. One teacher, three student and one weekend full of hard and very slow, VERY slow work. I hope, that one day my speed will grow, but now I am very slow. But I liked the process very much and now I want to start something new. But I'll have more time only at the beginning of October. And that is really sad.
Na, bet reikia juk ir vaizdų. Tai štai, po pusantros dienos darbo į namus parsivežiau taip atrodantį "ežiuko košmarą" (nors adatėlių kiekis čia jau buvo sumažintas, kai kuriuose darbuose jų būna daug, labai daug daugiau). Ir tai yra maždaug 20 cm pusantros dienos darbas. Užbaigti nespėjau, nes reikėjo važiuoti namo, tad seminarą teko baigti.
After one full day, and more than half day of another my work wasn't finished. And it is only about 20 cm. But I had to go home. So here is the result at that moment.
O grįžus į Vilnių, dar reikėjo važiuoti į miestą, tad tik apie kokią 22 val. pagaliau prisėdau ir neatsikėliau, kol nėrinių pagalvėlė neatrodė štai taip:
Of course, I had to finish my work, so I sat at 22.00 and was working until my pillow looked like in this photo:
Tai reiškė, kad darbas ne tik baigtas, ne tik visi siūlų galai užrišti ir nukarpyti, bet ir visos adatėlės saugiai guli dėžutėje, o mano darbas atrodo štai taip:
That means, that the work is successfully done:
Tiesa, buvo smagu stebėti, kaip darbo nuėmimas atrodo žmogui, nemačiusiam viso proceso ir neįsivaizduojančiam, kaip turi atrodyti rezultatas (mano broliui): o kaip tu popierių išimsi? O kaip tu tada darbą sutvirtinsi? O jis tikrai išlaikys formą? Ir jis neiširs? (į šį klausimą jau ir aš pati labai norėjau atsakyti teigiamai tikėdamasi, kad klaidų nepalikau - neiširo).
It was very interesting to look, how the others, who do not know, what bobbin lace is, react to the process (it was my brother): How you will take the paper out? How you'll secure it? Will it keep form? (it was the most difficult question; I was hoping, that I haven't left mistakes and everything will be OK)
O aš jau svajoju apie naują nėrinį. Tik reikės dar šeivelių pasidaryti. Ir pagalvėlę didesnę. O gal priprašysiu, kad brolis stovą padarytų (čia jis pats, pamatęs, kaip viskas vyksta, pasakė, kad stovo reikia; aš čia ne prie ko...)
Now I am dreaming about new work. But I need more bobbins. And maybe new, bigger pillow. And maybe I'll ask my brother to make a stand for my pillow (he was the one, who told, that I need one, so...)
P. S. Mano mamos įspūdžiai iš seminaro, kadangi buvom susirinkusios mūsų sodyboje: kartais iš antro aukšto pasigirsdavo kalbų. Tikriausiai ką nors aiškindavotės. Bet paprastai ten būdavo mirtina tyla. net kildavo noras patikrinti, ar jūs vis dar ten. Ar dar gyvos. Gyvos mes, gyvos, prižadėjusios ir kitais metais susirinkti bei besitikinčios, kad pavyks ne tik paskleisti virusą, bet gal ir epidemiją sukelti. Įdomu, tai realu?
P. S. My mother's thoughts about our work (we were working in our country house): sometimes I've heard some talks from the first floor. But mostly you were so silent. Sometimes I wanted to go to see, if you are still alive. Yes, we are still alive. And planning to meet next year. If we'll be lucky, maybe we'll float a bobbin lace virus around. Is it possible here?