Šį kartą rodau du krikšto rūbus - skraistes, ant kurių buvau paprašyta išsiuvinėti dviejų sesučių vardus ir krikštynų datą. Prisipažinsiu, pamačiusi audinį pagalvojau: į ką aš įsivėliau. Bet juk galima ir ant tiulio siuvinėti. Negi neįveiksiu. Svarbiausia buvo sugalvoti, kaip ant audinio perkelti piešinį ir kaip įtempti audinį, kad jis neišsitemptų, išlaikytų formą. Gaila, pamiršau padaryti proceso nuotraukų. Liko tik ši, kur prisiūta paskutinė data. Štai taip aš ir siuvinėjau. Vardai ir datos ant popieriaus buvo prisiuvamos prie audinio. Datas dar mažiau dygsniavau, jos nedidelės. O varduose buvo daug daug mažų dygsniukų, kurie prilaikė patį audinį, neleido jam judėti. Tad siuvinėdama neturėjau blogosios pusės: palikdavau ilgesnį siūlo galą, o visus galus slėpdavau jau išsiuvinėjusi užrašą ir nuardžiusi popierių.
P.S. Translation will be this evening. I am sorry, but just wait few hours...
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
P.S. Translation will be this evening. I am sorry, but just wait few hours...
Kaip jau sakiau, viskas buvo siuvinėjama drebant, kad tik nesutraukčiau ar per daug neištempčiau audinio, kad piešinys gražiai matytųsi (gal tik trečias ar ketvirtas dygsnis buvo tas, kuriuo siuvinėjimas žiūrėjosi), tad laimingiausia akimirka būdavo tuomet, kai pagaliau popierių galėdavau nuplėšti ir darbas būdavo baigtas. Plastmasiniai labai stipriai nesuspaudžiantys lankeliai šiam darbui buvo išsigelbėjimas. Bet panašu, kad artėja diena, kai teks susirinkti visus medinius lankelius ir juos apsiūti audinio juostelėmis. Juk dydžių reikia įvairių. O kitą kartą plastmasinis lankelis gali nebeišgelbėti.
Na ir baigti darbai, nufotografuoti pačią paskutinę akimirką, prieš pat išeinant iš namų:
